35: SŪDUVA 1:1 KRUOJA

Toks saldžiai rūgštus 2012 sezono finišas išėjo. Antro kėlinio viduryje galvojau, kad šio teksto pavadinimas bus “Košmaras Kauno gatvėje”, tačiau Kruojai taip smarkiai nesisekė, kad nieko doro neparodžiusi Sūduva bronzos medalius vis tik gavo dovanų. O kai gavo – vis viena smagu patapo. Sunkus sezonas, kuriame Sūduva pralindo pro adatos skylutę ir šiokį tokį rezultatą padarė.

Nors užmuškit – netikėjau, kad šios rungtynės bus tokios beviltiškos. Net jei tikėtis iš Sūduvos solidaus žaidimo nebuvo jokio racionalaus pagrindo, vis tik maniau, kad paskutines LEMIAMAS rungtynes Sūduva suloš jei ne dėl medalių, tai bent jau dėl garbės. Galvojau, kad mūsų komanda turės bent tiek savigarbos, kad per paskutines rungtynes bent jau sutvarkytų Kruojai praleistų ir įmuštų įvarčių santykį. Deja, rungtynės buvo simbolinės – tiesiog tobulas viso sezono ligų ir negalavimų apibendrinimas.

Pažiūrėkim žingsnis po žingsnio.

Koks žaidėjas Sūduvoje buvo geriausias? Kaip visada – tokį žaidėją Sūduvoje šiandien buvo labai sunku surasti. Blankiai išrodė visa komanda. Ir vėl – visiškai standartiškai – būtų galima sakyti, kad arčiausiai “geriausiojo” vardo buvo Rafaelis Ledesma. Ir dėl to, kad įvartį įmušė, ir dėl to, kad lošė savo ir žiūrovų malonumui, ir dėl to, kad buvo vienintelis, kurio veiksmuose buvo galima įžvelgti bent šiokį tokį planą ar mintį. Paminėti dar galima Davidovsą, nes ir vėl nučiupo bent kelis pavojingus smūgius.

Dar vienas standartas – jei komandoje sunku rasti “geriausią” žaidėją, vadinasi – komandoje nėra lyderių. Nėra žmonių, kurie galėtų reguliuoti komandos gyvenimą rungtynių metu. Lyderiu galėtų būti Ledesma, tačiau jis tokio vargo nenori. Tačiau net ir nesu tikras, ar tokį vaidmenį turėtų atlikti legionierius. Panašiausias į lyderį bent jau šiandien buvo Leimonas, kuris buvo kone vienintelis, kuris nuolat prašydavo kamuolio.

O kai komanda be galvos, komandos kaip ir nėra. Tiksliau tariant, komanda per vienas rungtynes gali lošti ir labai gerai, ir labai blogai. Tokia Sūduvos išvaizda – taip pat vienas iš ryškiausių jos šio sezono bruožų. Pusę pirmo kėlinio Sūduva sulošė puikiai. Gerai ir tiksliai gynėsi, neleido Kruojai priekyje nieko gero sukurti, o ir patys pamažu neblogai puolė. Tačiau pakako akimirkai atsipalaiduot, praleist standartiškai kvailą įvartį ir komanda subyrėjo. Jei Kruoja rungtynių pradžioje atrodė susikausčiusi ir stokojanti drąsos, po įmušto įvarčio pradėjo varyt kaip ant sparnų. Sūduvai to buvo per daug ir ji palūžo pirmiausia psichologiškai. Tiesa pasakius, net ir praleistas įvartis buvo tipiškas – pralaimėta dvikova aikštės krašte (kokių pralaimėti negalima), o tada baudos aikštėje Sūduvos gynėjai tiesiog stovėjo ir žiūrėjo, kaip Žygalovas gauna perdavimą, ramiai apsisuka, atsitraukia kokį metrą nuo gynėjo, prisitaiko ir muša.

Iš pirmo kėlinio pabaigos psichologinės duobės Sūduva taip ir nesugebėjo išsikapstyt. Antrame kėlinyje vaizdas tapo tiesiog beviltiškas. Atrodė, kad lošiam prieš kokią Vojvodiną. Žaidimas ėjo į vienus vartus, o dauguma Sūduvos atakų (nors tuos dalykus atakomis drąsu vadint) prasidėdavo tolimais balionais nuo savo baudos aikštelės.

Tačiau ir žaidimas į vienus vartus būna visoks. Būna, kad komanda ginasi, plėšosi iš paskutiniųjų, griūva po kamuoliais, vaikosi priešininkus ir, nepaisant didžiulio spaudimo, priešininkui neleidžia nieko rimto prie savo vartų sukurt. Mūsų gi atveju situacija buvo priešinga. Sūduva lošė pėsčiomis, todėl Kruoja kūrė progą po progos. Koks nors Veliulis mūsų Borovskį maudė lyg kokį dublerį ir net ne vieną kartą. Kaip Kruoja nesugebėjo įmušti įvarčio – sunku įsivaizduot. Sūduva priešininkui gal net per daug ir per lengvai tas progas kurt leido – gal todėl idealiose situacijose atsidūrę Kruojos žaidėjai iš tos nuostabos ir nepataikydavo į vartus. Keliskart gelbėjo Davidovsas, keliskart padėjo štanga. Tačiau žiauriausiai atrodė tie skersavimai, kai kamuolys ramiai pralėkdavo per visą Sūduvos baudos aikštelę.

Taigi: nedėmesingas žaidimas gynyboje, nulinis futbolas aikštės viduryje ir broko pilnas puolimas. Jei ne Ledesmos triukai, tai Sūduva priekyje apskritai graudžiai būtų šiandien atrodžiusi. Ir jei net Ledesmos fintai dažniausiai nieko naudingo neatnešdavo, bent jau guodė mus, kad vienas žmogus komandoje nesislėpdamas demonstruoja savo pranašumą. Tiesa, Sūduvos kontratakos buvo prastos visų pirma dėl to, kad atakas žlugdydavo paskutinį pasą gaunantys žaidėjai, kurie nuolat nespėdavo atsiliepti į aštrų pasą, o kamuolį gavę – jį perlaikydavo arba šaudavo dievui į langus.

Štai taip. Kruoja šiandien buvo labiau verta bronzos nei Sūduva. Tačiau Kruojai nosies nėra ko nukabinti. Komandai trūko sėkmės šiandienos rungtynėse, o viso sezono metu – užtikrintumo ir žinojimo, kad ji gali laimėti medalius. Tačiau jei ši komanda išlaikys bent jau tą patį lygį kitam sezonui, įprastiniams A lygos lyderiams bus rimtas konkurentas. Tuo tarpu Sūduva šiemet kaip niekad medalius laimėjo “per jėgą”. Sunkiai, vargingai ir labiau kovodama pati su savimi, nei su priešininkais.

Kas buvo tas pražuvo. Sezonas buvo sunkus ir pilnas nusivylimų. Tačiau, nepaisant visko, medaliai yra kišenėje ir tai negali nedžiuginti. Jei ne žaidimu, tai rezultatais komanda tą patį lygį išlaikė. Tuo mes galim pasidžiaugt ir už tai galim savo komandai padėkot. Šiemet kaip niekad anksčiau buvo daug diskusijų apie Sūduvos futbolo stilių ir komandos vadybos principus. Tad dabar jau galima pradėt puoselėt naujas viltis.

Viltis apie tai, kad pagaliau komandoje įvyks kokios nors reformos (bent jau galvose) ir kad kitais metais komanda bus vedama į priekį remiantis išvadomis apie šį sezoną. Faktas yra vienas. Keistis būtina, nes šių metų sezonas akivaizdžiai parodė, kad iškovoti standartinius bronzos medalius tampa vis sunkiau. Nepaisant visokiausių tradicinių lygos viražų, šiemet pagaliau nebeliko čempionate komandų, kurios pralošia viską kiauriai ir beviltiškai bei surenka apie dešimt taškų per visą sezoną. Į sezono pabaigą komandos vis tik susiskirstė lentelėje pagal racionalų kiekvienos pajėgumą, tačiau esmė yra tame, kad šiemet net ir lyderiai bet kada galėjo prarasti taškų lošdami su lentelės apačios klubais. Sūduvai būtina žengti į priekį, nes komandos evoliucija jau kelintą sezoną yra mažų mažiausiai nulinė. Nulinė – žvelgiant į rezultatus, o jei žiūrėtume į Sūduvos rodomą futbolą, tą evoliuciją galima būtų vadinti netgi minusine.

Visoms komandoms dar liko po turą. O mums beliko skaičiuoti derlių ir laukti tradicinio komandos prezidento interviu “Miesto laikraščiui”. Kaip ir visada, jis ne tik parodys komandos vadų požiūrį į šio sezono rezultatus, bet ir duos užuominų apie tai, ko iš komandos galime tikėtis kitais metais.