Rafaeliui Ledesmai pagerbti

Vieniems Rafaelis Ledesma patiko. Kitiems nepatiko. Netgi pernai kai kas turėjo jam priekaištų, ką jau kalbėti apie šį sezoną. Tačiau kad ir kaip bevartytum, Rafaelis Ledesma buvo vienas ryškesnių personažų lietuviškam futbole per paskutinius dešimt metų. Šiandien visi tik ir šneka apie kitą futbolistą, kuris kažkada lošė už keistą Vilniaus FC komandą, o dabar muša įvarčius į Brazilijos rinktinės priešininkų vartus. Tačiau anais laikais jis buvo tik vienas iš gausaus braziliško legiono Lietuvoje narių. Ir toli gražu ne pats spalvingiausias bei labiausiai savo veiksmais aikštėje žavintis. Net jo buvęs šeimininkas graužia nagus, kad nesugebėjo įžvelgti šlovingos žaidėjo ateities ir nedįso sumokėti už jį pusantro šimto tūkstančių užsienietiškų pinigų. Tuo tarpu Rafaelio Ledesmos karjeros įspūdingiausios akimirkos prabėgo būtent Marijos Žemėje.

Ledesma yra ne tik vienintelis legionierius, rinktas geriausiu Lietuvoje žaidžiančiu futbolininku (2008). Jis yra apskritai vienintelis legionerius, kada nors į geriausiųjų trejetuką patekęs (dar buvo antras 2008 ir 2012). Be to, 2008, Rafaelis Ledesma buvo rezultatyviausias lygos žaidėjas.

Pernykštis Ledesmos sugrįžimas į A lygą po trejų ar ketverių metų pertraukos mūsų komandos gretose taip pat buvo įspūdingas. Geriausio lygos žaidėjo rinkimuose jis buvo antras, antras Rafaelis Ledesma liko ir tarp rezultatyviausių lygos žaidėjų (21 įvartis, daugiau įmušė Artūras Rimkevičius (35), trečias buvo Arsenijus Buinickis su 17 įvarčių). Ledesma buvo rinktas geriausiu liepos-rugpjūčio mėnesių lygos žaidėju ir pateko į simbolinę A lygos rinktinę. Geriausiu Sūduvos žaidėju jį išrinko šio blogo skaitytojai, o įmuštų per sezoną įvarčių skaičiumi per Sūduvos gyvenimą A lygoje Ledesma nusileido tik Tomui Radzinevičiui.

Rafaelis Ledesma pernai buvo ryškiausias Sūduvos žaidėjas. Tokio ryškumo žaidėjo Sūduvoje nebuvo nuo Radzinevičiaus ar Maciulevičiaus laikų. Galbūt dėl to Ledesma susilaukdavo netikėtai daug kritikos iš Sūduvos gerbėjų. Įtarčiau, kad jam tiesiog nenuskilo – būdamas matomiausias komandos personažas ir dar brazilas (su visais šios šalies tipiškam futbolininkui būdingais privalumais bei trūkumais), Rafaelis Ledesma tapo šiokiu tokiu atpirkimo ožiu ir atsiėmė už tas bendras komandos problemas, už kurias reikėjo keikti ne žaidėjus, o klubo vadus. Toks keistas psichologinis efektas – žmonėms tiesiog nusibodo ūdyti komandos funkcionierius ar prezidentą, todėl ir buvo nesąmoningai pasirinktas naujas taikinys. Kartais atrodydavo, jog Ledesma yra atsakingas už visas Sūduvos bėdas ir nesėkmes, kurios kaupėsi daugybę metų. O tai jau dvelkia lengvu absurdu. Todėl ir manau (deja, ne vieną kartą esu tai minėjęs), kad iš tikro visi su Ledesma susiję nesusipratimai yra ne šio žaidėjo, o klubo “sąskaitoje”.

Todėl ir mintys atsisveikinimui su Rafaeliu Ledesma skirtame tekste bus ne tiek apie jį, kiek apie mūsų klubo politiką.

Tačiau pradėsiu nuo kito galo. Turiu tokią knygą apie Brazilijos futbolą – Futebol: The Brazilian Way of Life. Labai smagi knyga – man tokios labiausia patinka. Tokios, kuriose gauni žinių ne tik apie futbolą, bet ir apie pasaulį, kuriame futbolas žaidžiama. Toji brazilų futbolui skirta knyga prasideda labai netikėtoje vietoje – Farerų salose, pasakojimu apie kelis ten lošusius brazilų futbolininkus. Savaime suprantama, brazilai, kurie tetinka Farerų salų komandoms, nėra labai įspūdingi futbolo genijai. Jie yra tiesiog geresni už futbolo mėgėjus iš tos šaltos šalies. Galbūt ir dažnas Lietuvos futbolininkas būtų geresnis – bėda tik tame, jog lietuvis neturi futbolo auros, kurią po pasaulį vežiojasi kiekvienas brazilas. Net jei tiems Farerų salose lošusiems brazilams laisvalaikiu dar tekdavo prie algos prisidurti kraunant žuvų dėžes uostuose.

Fareruose žaidę brazilai buvo patenkinti savo karjera. Jie buvo kilę iš vargingų šeimų, todėl net ir futbolininko alga Fareruose jiems buvo smarkus žingsnis į priekį. Antra, žaisti Europoje ir būti kad ir Farerų čempionato rezultatyviausiu žaidėju tiems vaikinams buvo didžiulė garbė. Jų pasiekimais didžiavosi Brazilijoje likę šeimos. Ir kalbėjo jie tą patį, ką ne viename interviu yra minėjęs ir Rafaelis Ledesma – brazilui futbolininkui už Brazilijos ribų yra žymiai daugiau šansų ką nors futbole pasiekti, nei pačioje Brazilijoje, kur konkurencija milžiniška, o visi žaidėjai iki vieno turi tą pačią “brazilišką aurą”. Europoje brazilų futbolininku būti yra lengviau nei Brazilijoje.

Tai yra svarbu, norint suprasti, kodėl brazilai taip kabinasi į gyvenimą ir žaidimą Europoje. Dėl tų pačių priežasčių ir lietuviai – tiek varguoliai, tiek ir aukščiausio lygio profai – mėgina kabintis į gyvenimą kokioje nors Amerikoje ar Vokietijoje. Tiesiog ten jie mato daugiau galimybių susikurti normalų gyvenimą.

Nors Rafaelio Ledesmos karjera tikrai dar nesibaigė, tačiau aš manyčiau, jog jis yra vienas iš tų, kuriam mažumą nepasisekė. Vienas iš tų futbolininkų, kurio karjerą supartalino godotinas Romanovas. Kalbos sklido, kad Ledesma domėjosi rimtesni klubai – tais laikais, kai jis dar lošė FBK. Tačiau žlugus šiam Lietuvos superklubui, jo savininkas nusprendė, jog geriau Ledesmą siųsti į taip pat žlugimui pasmerktą savo klubą Baltarusijoje. Ten Ledesma gavo rimtą traumą ir metus praleido be futbolo. Paskui lyg ir visai neblogai lošė Minsko Dinamo, tačiau vis dar priklausė Romanovui. Galų gale, keistasis ponas leido brazilui suprast, kad jis pats turi pasirūpinti savo tolesniu gyvenimu. Štai taip jis ir atsidūrė Sūduvoje. Šiam viražui ko gero turėjo įtakos mūsų klubos prezidento ir Romanovo šilti santykiai – vis tik Sūduvoje per pastaruosius metus prasisuko labai daug žaidėjų, kadaise lošusių Romanovo “futbolo portfelio” komandose.

Kodėl Sūduva? Kodėl ne Žalgiris ar Ekranas? Net jei atmestume visas galimus povandenines lietuviško futbolo drumzles, teoriškai brazilas geriausiai Sūduvai iš šių komandų ir tiko. Tiko pagal tam tikrą (nors ir sunkiai užčiuopiamą) futbolo stilių, kurį propaguoja šie klubai. Spėju, nei Ekrane, nei Žalgiryje ne šiaip sau ryškesnių brazilų niekada nebuvo. Nuo Gabrio laikų Sūduva mėgo ir kažkokiu mistiniu būdų tebemėgsta (o kas sako, kad tradicijos neegzistuoja?) minkštesnį, techniškesnį, mažiau fizine jėga paremtą futbolą. Sūduva niekada nelošė kieto lietuviško žaidimo. Gali būti, jog tai ir yra priežastis to, kad Sūduva taip ir nepasiekė aukščiausio lygos laiptelio, bet yra kaip yra. Štai kodėl brazilai Sūduvai taip gerai lipo. Štai kodėl brazilų Sūduvoje buvo pakankamai daug.

O dabar – dar vienas staigus posūkis į šoną. Kaip komplektuojama padori futbolo komanda? Nesu profas, tačiau spėju, kad viskas vyksta štai taip. Pirmiausia yra nustatoma komandos vizija – kokio stiliaus futbolą komanda turėtų žaisti ir kokių tikslų siekti. Tokią viziją gali nustatyti komandos savininkai, ją gali pasiūlyti ir tų savininkų nusamdytas treneris. Iš esmės šiedu faktoriai ir lemia komandos išvaizdą ir žaidimo filosofiją.

Tuomet, priklausomai nuo finansinių klubo pajėgumų, yra renkami žaidėjai, kurie tą nustatytą viziją gali įgyvendinti. Minėti faktoriai ir vėl veikia unisonu – treneris baksnoja pirštu į jam reikalingo stiliaus žaidėjus, o komandos savininkai sprendžia, ar yra pinigų tokiems žaidėjams įsigyti. Tiesą pasakius, šis reikalas visiškai nesusijęs su finansais, kuriais disponuoja komanda. Mat įvairiausio stiliaus žaidėjų yra tiek tarp brangiausių, tiek ir tarp pigesnių žaidėjų. Šiuo atveju komandos savininkų piniginė lemia ne komandos stilių, o jos pajėgumą.

O dabar pažiūrėkime kaip yra komplektuojama Sūduva ar dauguma Lietuvos klubų, neturinčių ryškesnių personalijų trenerio kėdėje. Komplektacijos procesas yra neprognozuojamas, žaidėjai graibstomi random principu – kai samdomi tie, kurie tuo metu yra laisvi ir kurie, bendru sutarimu, yra sąlygiškai geriausi.

Net sočiausiais Sūduvos laikais tokia komplektacija privesdavo prie absurdų. Pamenu, viename sezone Sūduvoje buvo toks didelis būrys pajėgių saugų, kad iš FBK ir Ekrano orbitų perimti Gardzijauskas su Barevičiumis tegalėjo būti atsarginiais. Puikus tokio stiliaus komplektavimo pavyzdys yra ir pernykštė maklė su vartininkais, kai komanda, šioje grandyje niekada ypatingų problemų neturėjusi, staiga atsidūrė aklavietėje, likusi apskritai be vartininko.

Štai dėl ko Sūduvoje nuvysta lyg ir perspektyvūs naujokai – jie paprasčiausiai neranda komandoje vietos, nes yra netinkami egzistuojančiai žaidimo sistemai. Sūduvos atveju reikėtų sakyti – nuvysta, nes jokios sistemos apskritai jau daug metų nėra. Yra būriai teoriškai neblogų žaidėjų, kurie neturi jokių šansų pavirsti komanda. Tie žaidėjai visai neblogai būna varę savo ankstesnėse komandose, neretai jie visai neblogai pavaro ir persikėlę iš Sūduvos į kitas komandas. Tokiu būdu Sūduva tiesiog mėto pluoštus banknotų į balą – čiumpa brangius žaidėjus, tačiau nekuria komandos, kuri būtų paremta tų žaidėjų geriausiomis savybėmis. Esu tikras, kad, pavyzdžiui, Povilas Lukšys Sūduvai galėjo duoti žymiai daugiau, nei davė. Kaip ir būriai nepritapusių, taip ir nepradėjusių “groti” futbolininkų.

O juk Ledesmos istorija yra lygiai tokia pati. Ledesma Sūduvoje atsirado pačioje pasirengimo sezonui pabaigoje. Atsirado lyg ir netyčia, kaip perkūnas iš giedro dangaus ir iš esmės nelabai pasirengęs lošti net ir A lygos futbolą. Tad jei jau čiumpi tokio lygio žaidėją ir ryžtiesi mokėti jam vieną didesnių lygoje algų, yra tiesiog neracionalu jį palikti likimo valiai. Komanda turi būti formuojama pagal tokius žaidėjus, o ne atvirkščiai – jie derinami prie komandos lygio. Galų gale, tokie žaidėjai negali komandoje atsirasti atstiktinai – vien dėl to, kad jie yra laisvi, o jo savininkas puikiai sutaria su kito klubo prezidentu.

Štai ką sako pats Ledesma, šio sezono pradžioje Sūduvos svetainei duotame interviu, paprašytas palyginti šių metų ir pernykštes Sūduvos komandas: “Pernai metų komanda buvo vyresnė. Buvo tokių žaidėjų, kaip Povilas Lukšys, kuris labai ilgai žaidė Lietuvos čempionate. Šiais metais turime daug jaunimo. Tai yra labai didelis skirtumas, nes kai turi vyresnių žaidėjų, būna tikrai lengviau. Tiesa, negaliu pasakyti, kad mūsų komanda yra dabar bloga”. Galim pagerbti Ledesmą už parodytą korektiškumą ir nenorą savos komandos kritikuoti, tačiau jis labai aiškiai įvardijo skirtumą. Spėju, tarp eilučių liko dar daugiau.

Ką visa tai reiškia? Ogi tai, kad jei nusamdai aukštesnio lygio žaidėją, privalai surasti jam bent jau panašaus lygio partnerių. Kitu atveju tas žaidėjas vargs, nes futbolas yra komandinis žaidimas ir vienas laukia čia nesi karys. Tas žaidėjas patirs didžiulį diskomfortą ir psichologinį spaudimą, nes visi iš jo, kaip iš žvaigždės, lauks ypatingų stebuklų. Jis greitai praras bet kokią motyvaciją – įsivaizduokite normalų profesionalą mėgėjų komandoje – akivaizdu, kad turėdamas tokius partnerius, tas profesionalas niekada neloš pilna jėga ir nuolat patirs stresą dėl to, kad jo kolegos nesugeba lošti tuo pačiu lygiu.

O juk mūsų atveju mes kalbame ne šiaip apie europietišką futbolą atstovaujantį žaidėją – mes kalbame apie brazilą! Žmogų iš pietų, galų gale. Kol kas paskutiniame savo interviu, duotame portalui 15min.lt, Ledesma buvo klausiamas apie braziliško ir lietuviško futbolo skirtumus. Rafaelis ir vėl atsakė korektiškai, tačiau aiškiai: “Lietuvoje yra gerų žaidėjų, kiekvienais metais lygis auga. Bet Lietuvoje labai daug fizinio žaidimo, daug jėgos, o mes daugiau su kamuoliu žaidžiame, techniką tobuliname. Pagrindinis skirtumas – braziliška technika prieš fizinę jėga lietuviškame futbole. Mes Brazilijoje sakome, kad kiekvienas futbolininkas turi savo talentą. Jis turi savyje kažką, kas yra unikalu ir padeda jam žaisti. Yra ir tokių, kurie išmoksta žaisti būdami jauni, mokyklose, o kitiems ir viso gyvenimo neužtenka. Bet mes, brazilai, tiesiog turime talentą žaisti futbolą”.

Panašiai Ledesma kalbėjo ir prieš metus – tam pačiam portalui duotame interviu, gavęs tokį pat klausimą: “Keletas žaidėjų Lietuvoje turi savybių, kurios būdingas brazilams, tačiau tik keletas. Europos futbolas kitos – čia jis yra greitesnis, žaidėjai stipresni fiziškai, didesnį dėmesį skiria gynybai. Brazilai mėgsta labiau atakuoti, mušti įvarčius. Tačiau viskas priklauso nuo žaidimo ir nuo varžovo – netgi Sūduvai kai kurias rungtynes pavyksta sužaisti kaip brazilams”.

Štai taip. Turėjome gerą žaidėją, kuris pagal visus parametrus yra netinkamas tipiškam lietuviškam futbolui. Todėl net ir trenerio reikia su kiaušais, kad tokį žaidėją tinkamai integruotų į jam nelabai tinkančią komandą. Spėju, Virginijus Liubšys buvo pakankamai patyręs treneris, kad sugebėtų iš Rafaelio Ledesmos išspausti maksimumą – ką rodo ir pernykštė brazilo statistika.

O štai šiemet Darius Gvildys, panašu, Ledesmą tiesiog pamiršo. Gavęs komandą, kurią sudaro pusė dublerių ir privertęs ją greitai bėgti, naiviai tikėjosi, kad ir Ledesma ims žaisti taip pat. Juk toks ir daugelio mūsų priekaištas šiais metais Ledesmai buvo. Ogi būtent apie greitą bėgimą. Mes sakydavome: kai tik įeina Ledesma į aikštę, žaidimas iškart sulėtėja. Žaidėjai nuolat pradeda atidavinėti kamuolius brazilui ir patys ima kratytis atsakomybės.

O ar gali tikėtis ko nors kito, jei komandai nebuvo nurodyta, ką daryti, kai aikštėje yra Ledesma? Jei nebuvo sukurtos schemos, kaip sulieti į vieną kumšti skirtingus futbolo pradus? Štai šioje vietoje yra buvo didžiausia nelaimė, nes šįmetinė Sūduva ir pats brazilas nebuvo parengti lošti kartu.

Juk naivu ir netgi kvaila būtų tikėtis, kad Ledesma bėgs kaip Baranovskis ar Bagdanavičius. Naivu tikėtis, kad Ledesma ginsis kaip Leimonas ar Bašičius. Kvaila galvoti, kad toks žaidėjas kaip Ledesma gali sąmoningai save perlaužti ir prisitaikyti prie jaunatviškai skysto Sūduvos dublerių strakaliojimo.

Čia norėčiau jums priminti kitą panašų atvejį Sūduvos istorijoje. Darius Maciulevičius lošė labai panašiai. Menkai gynėsi, nelindo į dvikovas, nevengdavo poilsiauti, o vis tik komandai buvo nepaprastai naudingas. Lygiai taip pat naudingas komandai galėjo būti ir Ledesma.

Mat anų laikų Sūduva buvo parengta lošti su tokio lygio žaidėju kaip Maciulevičius. Taip, tų laikų Sūduvos žaidimas iš esmės sukosi aplink Macolą ir kai šis gaudavo kokią traumą, Sūduvos žaidimas iškart išsiderindavo ir sėsdavo. Momentai, kai Macolos aikštėje nelikdavo, būdavo sunkūs, tačiau tų laikų Sūduvą treniravo išmintingi treneriai, kurie suvokė, jog jie tiesiog neturi teisės organizuoti žaidimo kitaip ir neišnaudoti maksimaliai geriausio komandos (jei ne lygos) žaidėjo privalumų.

Deja, šiandieniniai Sūduvos vadai tokios patirties neturi. Todėl komanda ir atsidūrė idiotiškoje situacijoje – vidury sezono prarado vieną geriausių lygos futbolininkų vien dėl to, kad kažkam pritrūko išminties nerodyti nepagrįstų ambicijų ir pritrūko sugebėjimų panaudoti galingiausią ginklą, kokį komanda turėjo. Gaila, nes misija buvo pakankamai paprasta – sujungti brazilo sugebėjimus valdyti kamuolį, matyti aikštę ir atlikti nestandartiškus perdavimus su jaunimo gebėjimu greitai bėgti ir aplenkti priešininką. Elementaru – protas ir talentas kartus su su jaunatviška jėga ir energija.

Man liūdniausia yra tai, kad šių dviejų pradų jungtis dar nuo Algimanto Gabrio laikų buvo didžioji ir išskirtinė Sūduvos jėga. Buvo tas dalykas, kurį galima vadinti “futbolo stiliumi pagal Sūduvą”. Tuo mūsų komanda buvo kitokia – dėl to ir Algimantas Gabrys ko gero buvo vienintelis treneris ne tik Sūduvoje, bet ir visoje lygoje, kuris mėgdavo pakalbėti ne tik apie futbolo funkcionalumą bei rezultatus, bet ir apie šio žaidimo grožį, kurio komanda kiekvienose rungtynėse privalo duoti žiūrovams tribūnose.

Tad dėkoju Rafaeliui Ledesmai už Sūduvoje praleistą laiką ir suteiktas gražias akimirkas. Gaila, kad šis talentingas brazilas į mūsų komandą pateko per vėlai.

TITANIKAS VARDU SŪDUVA

Chm. Dabar derėtų rašyti arba apie trenerio atleidimą, arba apie laukiančią lemiamą kovą Daugpilyje. Bet, taip sakant, plunksna neklauso nors tu ką. Gerai, gerai – kokia ten plunksna, klaviatūros mygtukai rašyti apie Sūduvą apskritai nebenori. Gal reikia skelbt atostogas iki kito sezono pradžios? Juolab, kad ir taip jau žmonės man pokštauja apie tai, jog tuoj manęs į stadioną nebeįlesi. Ech, niekur nedingsi. Kad ir kaip nesinori, savo metraštininko pareigą reikia atlikt. Renkuosi trenerio klausimą, nes po trenerio išspyrimo iš komandos, pasirodymo Europos lygoje baigtis nelabai aktuali tapo. Juolab, kad pati komanda vietoje to, kad pasakotų ko ir kokiom priemonėm sieks šią savaitę Daugpilyje, užsiėmė savo klasikiniu ir jau seniai nusibodusiu piaru – pasigauti Marijampolėje stovyklaujančio užsienio klubo trenerį ir priversti jį papasakoti, kokios nuostabios Marijampolėje yra sąlygos puoselėti futbolo žaidimą. O iš Jagellonia trenerio pareiškimo apie tai, kad Lietuvoje treniruotis geriau, nes ne taip karšta, net išraitė tokį straipsnio pavadinimą (Valio! Marijampolėje geriau nei Ispanijoje!!!), kad jį net žiniasklaida pasigavo. Aišku, būtų dar nuostabiau, jei Sūduvos piaro specai bent jau Jagellonia pavadinimą toje antraštėje be klaidų parašytų. Gerai, paliekam gramatines klaidas lietuvių kalbos mokytojams ir apžiūrėkime, ką turime trenerio klausimu šiai dienai.

Taigi, štai kokius faktus šiandien turim (čia, aišku, omeny turiu faktus, kurie yra išlindę į viešąją erdvę).

Pirma, Sūduva atleido trenerį Virginijų Liubšį, iki kurio kontrakto su komanda pabaigos buvo likę dar pusę sezono. Taigi, šis treneris Sūduvą treniravo kaip niekad ilgai – net pusantrų metų. Aišku, „Sūduva atleido“ yra tik toks mandagus posakis, kurį kultūringai pakartojo visas negausus futbolo žurnalistų būrelis. O mes puikiai žinom, kad Sūduva neturi nei kokios nors ten valdybos, nei kokių nors direktorių tarybos. Apie komandos valdymo struktūrą mes neesame nieko girdėję. Tad jokie „Sūduva atleido“ mūsų neapgaus. Mes visi puikiai žinom, kas Sūduvoje samdo ir atleidžia.

Antra, buvo pateikta klasikinė atleidimo priežastis. Čia kaip skyrybas įregistruojant dažniausiai rašoma „nesutapo charakteriai“, taip ir futbolo komandų trenerius atleidžiant paprastai sakoma „netenkino rezultatai“.

Trečia, nieko doro nebuvo pasakyta apie galima pamainą, tik burbtelėta, kad Sūduvoje ir taip yra du treneriai, kurie skyles ir pakamšys. Pats treneris taip pat liko korektiškas ir nieko nekomentavo. Tik pasidžiaugė, kad šiais metais netikėtai galės vasarą paatostogaut.

Ketvirta, šen bei ten internetiniai komentatoriai pažėrė keletą miglotų gandų-paskalų. Tai jau išėjo eterin ir į mūsų mąstymo aparatus pateko, tačiau mes puikiai suprantame, kad nepatvirtintais dalykais šimtu procentų tikėti nevertėtų. Į šį skyrelį patenka teiginys, kad nuosprendis Liubšiui buvo pasirašytas po pralaimėjimo Ekranui. Gal ir taip – tai, kad Liubšys nepasirodė spaudos konferencijoje po pralaimėjimo Daugpiliui lyg ir patvirtina tokį teiginį. Žymiai įdomesnė, be abejo, buvo mestelėta žinia apie tai, kad „jūs nežinote, kas dėjose komandos rūbinėje prieš rungtynes su Daugpiliu ir jų pertraukos metu“.

Papildomas faktas galėtų būti, berods, po pirmo rato eterin išėjęs Prezidento interviu, iš kurio galėjai įtarti, kad trenerio dienos – suskaičiuotos. Tiksliau – tame interviu buvo aiškiai pasakyta, kaip Prezidento manymu treneris turėtų dirbti ir kokiu principu formuoti iš turimų resursų komandą. Prezidento vizija gan aštriai prieštaravo šio sezono Sūduvos konstravimo būdams. O kadangi nieko ypatingo nenutiko ir po interviu – galima spėti, kad treneris Prezidento norų nelabai paisė.

Štai tokie faktai. O dabar – jų vertinimas.

Be abejo, Sūduvos gerbėjus šis Prezidento sprendimas iškart susikirstys į dvi grupes. Vieni plos katučių, nes jie, kaip ir Prezidentas, rezultato nori iškart ir jei to rezultato nėra be trenerio jie nemato kito kaltojo. Kiti – eilinį kartą stebėsis ne tiek pačiu atleidimu, o tuo kaip ir kada tokie sprendimai yra priimami. Taigi, du požiūriai, dvi stovyklos.

Manau, nieka iš jūsų nesistebės, kad aš priklausau antrųjų būriui. Tokia yra mano pozicija. Ir siūlyčiau dėl to nepykt, o argumentuotai padiskutuot komentaruose. Kiekvienas turi teisę į savo personalinę nuomonę (aišku, aš vienintelis turiu „eterį“ savo nuomonei paviešinti).

Gerai, bandau analizuot.

Liubšio atėjimas į Sūduvą buvo įvertintas tik teigiamai. Nes prieš tai Sūduvoje trenerių klausimas buvo sprendžiamas labai drąstiškai ir chaotiškai. Per šio blogo egzistavimo laiką Sūduvą treniravo penki treneriai, trys iš jų buvo atleisti vidury sezono, o du iš jų iš trenerio asistento vyriausiuoju treneriu tapo atleidus vyr. trenerį. Per tą laiką Sūduva nė karto neliko be medalių. Tačiau kaskart būdavo tikimasi aukso ir dėl to, kad aukso nebūdavo, vieninteliu kaltuoju būdavo paskelbiamas treneris. Komandos administracija ar žaidėjai per galvas negaudavo niekada. Negavo jie jokių viešų pastabų ir šį kartą. Vieninteliu demonu, dėl kurio „kaltės“ skęsta Sūduvos laivas buvo paskelbtas Virginijus Liubšys.

Jūsų vertinimai šio blogo komentaruose taip pat pasiskirstė į dvi grupes. Vieni kalbėjo amžiną tiesą – už komandos išvaizdą ir pasiekimus visų pirma yra atsakingas treneris. Čia viskas aišku. Tokia yra futbolo taisyklė. Kiti kalbėjo apie realybę – apie tai, kad su žaidėjais, kurie kone kiekvienas rungtynes žaidžia pėsčiomis ir daro galybę elemenatriausių klaidų joks treneris rezultato nepasiektų. Geriausia šio požiūrio išraiška – tas klasikinis Liubšio „arčiau“, kurį jis kiekvienose rungtynėse be apčiuopiamo rezultato pusantrų metų šaukė besiginantiems Sūduvos žaidėjams.

Taigi, Liubšio pasirodymą Sūduvoje galima įvertinti trimis būdais.

Pirmas. Liubšys yra blogas treneris. O jo pasiekimai su Ekranu ir Vėtra yra atsitiktinumas, lemtas ne trenerio sugebėjimų, o kokių nors kitų aplinkybių. Nežinau kaip jums, bet man šis kelia atrodo sunkiai tikėtinas.

Antras. Liubšys yra geras treneris. Tačiau kažkas nesuveikė tarp jo ir Sūduvos žaidėjų. Arba Sūduvos futbolo tradicijos. Kartais taip nutinka ne tik futbole, bet ir bet kurioje kitoje srityje – atrodytų puikus specialistas neranda sau vietos naujam kolektyve, nors ankstesniame veikė puikiai. Puikiai veikia ir perėjęs į kitą kolektyvą. Tokie mistiniai dalykai kartais nutinka ir jie visiems parankūs, nes čia kaltųjų kaip ir nėra.

Trečia. Liubšys yra geras treneris, tačiau Sūduvos valdymo tradicijos sutrukdė šiam treneriui įgyvendinti komandoje savo įprastinius planus ir pasiekti to, ką jis pasiekdavo su ankstesnėmis savo komandomis. Labiausiai link tikėjimo šiuo teiginiu veda rudimentinė Sūduvos vadyba, keistoki komandos komplektavimo pricipais (jais stebimės kasmet) ir tos šnekos apie paslaptingus dalykus, kurie dėjosi komandos rūbinėje per rungtynes su FC Daugava.

Rinkitės tą kelią, kuris jums yra parankiausias. O aš esu linkęs balsuoti už trečią variantą. Be abejo, jokių įrodymų aš neturiu, nes ir komandos viduje neturiu nei ausų, nei akių. Sąmoningai neieškau tokių kontaktų ir šnipinėjimu užsiimti neketinu. Tačiau ir to, kas prasprūsta į viešumą yra per akis, kad galėtum nuogastauti.

Aš net nekeliu klausimo apie trenerio tinkamumą ar sugebėjimus. Mat jei esi linkęs pritarti trečiajam Liubšio atleidimo aiškinimui, treneris čia apskritai ne prie ko. Kad ir ką jis darytų, pasisekti jam tiesiog negali. Geriausiu atveju, išorinės aplinkybės gali susiklostyti taip, kad komanda nei iš šio, nei iš to pasiektų geresnių nei racionaliai galėtum tikėtis rezultatų. Sakyčiau, panašiai buvo Jarmalavičiaus laikais – komanda lošė beviltišką futbolą, tačiau aplinkui buvo tokia suirutė, kad pavyko laimėti ir taurę, ir sidabro medalius.

Trenerio keitimas vidury sezono – nieko naujo ar labai ypatingo šiuolaikiniame futbole. Net A lygoje šiais metais Virginijus Liubšys yra trečiasis sezono nebaigęs treneris. Turint omeny, kad lygoje lošia 10 komandų, iš kurių dvi apskritai nelabai turi už ką trenerių samdytis – ne toks jau ir prastas „rezultatas“. Tačiau pirmaisiais dviem atvejais trenerio keitimai ypatingų diskusijų nesukėlė, nes ten buvo akivaizdūs „upgrade“ atvejai. Komandos sezonus pradėjo su silpnesniais treneriais ir kai rezultatai nebuvo pozityvūs, minėti treneriai buvo pakeisti didesnės kompetencijos turinčiais žmonėmis.

Kitas niuansas – tik trenerį atleidus Sūduvai imta prisiminti godotinus Romanovo ir Abramovičiaus trenerių keitimo įpročius. Manau ir pats kvailiausias žmogus supranta tokio lyginimo prasmę – visais atvejais kalba eina apie autoritarinį valdymą. Tačiau šie lyginimai turi ir gilesnių prasmių, iki kurių nelabai stengiamasi prisikapstyt. Juk ne šiaip sau ryškiausi šio valdymo modelio atstovai – personažai iš post-sovietinės eros ir post-sovietinių šalių. Jie tarsi atstovauja tam tikra metalitetą, iš kurio plaukia ir tam tikra verslo valdymo filosofija, ir požiūris tiek į darbuotoją konkrečiai, tiek į žmogų apskritai.

Tingiu išvedžiot ir dar pora puslapių argumentų rašyt. Todėl pasakysiu tiesiai šviesiai – šis valdymos modelis man primena vergovės laikus. Kur vienam galingam valdovui dirbo tūkstančiai beteisių ir bevardžių baudžiauninkų. Tai yra valdymo modelis, kuris neturi jokių skrupulų savo požiūryje į beveidę „darbo jėgą“ – vienas vergas gali laisvai būti pakeičiamas kitu vergu. Jų juk yra tūkstančiai. Galų gale, vienas vergas gali būti išmestas už borto be jokios priežastie – tiesiog dėl to, kad taip panoro jo šeimininkas.

Juokai juokais, tačiau didžiausia bėda, kuri iš tokios verslo sistemos išplaukia – tai gyvenimas be racionalių argumentų ar taisyklių. Sistema veikia valdoma nenuspėjamo imperatoriaus – kai jam šauna į galvą mintis, visa sistema privalo ją įgyvendinti nekeldama klausimų. Manau, visi sutiks ir su tuo, kad šiuolaikiniame pasaulyje toks valdymo modelis nelabai turi ateities. Tiksliau, to modelio ateitis priklauso nuo šeimininko užgaidos.

Kai Romanovas nusprendė neberemti FBK, iškart paaiškėjo, kad klubas neturėjo apkritai jokios vizijos, jokio alternatyvaus veikimo modelio ar net žmonių, kurie turėtų bent šiokių tokių minčių. Jis žlugo tą pačią akimirką, kai jo „šeimininkui“ tapo nebeįdomus. Ir kaip čia neprisiminsi vieno įspūdingo to paties Romanovo paatviravimo. Pamenu, atleidęs iš Kauno Žalgirio vieną trenerį, šis verslininkas žurnalistams pareiškė, kad žmona rekomendavo jam to trenerio net nesamdyti, nes jis – žmonos požiūriu – buvo „nehorošy čelovk“. Ir tuomet verslininkas pasigailėjo, kad tą kartą žmonos nepaklausė. Tiesiog įspūdinga verslo valdymo logika.

Tai va. Jei norit – jūs man paaiškinkit, kodėl šalia mūsų mylimo Prezidento vardo vis dažniau minimi anuodu rusiškosios sporto vadybos gigantai? Gal dėl to, kad niekada nebūdavo jokių komentarų iš komandos pusės apie tai, kodėl taip staiga ir netikėtai būdavo atleidžiamas vienas ar kitas treneris? Gal dėl to, kad ir šį kartą, paklaustas apie galimus kandidatus pakeisti Liubšį, Prezidentas tiesiog atšauna: „komandoje yra dar du treneriai“. Tik tiek – jokių vardų, jokių pavardžių. Vieną vergą išmečiau, bet yra dar kitų vergų, kurių vardai ar pareigos niekam nerūpi. Štai ir laužo galvas gerbėjai forumuose, ką čia Prezidentas Sūduvos Vyr. Treneriu ketina šį kartą „pastatyt“ – Ramoną ar Dvarecką.

Beje, stebint pastarųjų 4-5-erių metų trenerių atleitimo-samdymo viražus, nori nenori susidaro įspūdis, kad lengviausiai ir ilgiausiai Sūduvoje išgyvena treneriai, kurie negarsėja kova už savo nuomonę ir poziciją. Tokie, kurie bevelyja tyliai sau tūnoti ir tikėtis, kad gal ims ir pasiseks kokį rezultatą pasiekt. O tie, kurie Lietuvos futbole turi šiokį tokį autoritetą ir savo nuomonės formulavimo bei pareiškimų istoriją, išlekia iš komandos vidury sezono lyg kokie kamščiai iš šampano butelio.

Tokios tokelės. Prisipažinsiu, mane Liubšio atleidimas totaliai išmušė iš vėžių ir visiškai sugadino ilgąjį savaitgalį. Liūdino ne atleidimo faktas, o būdas. Šeimininkas supyko ir ėmė bartis bei lėkštes daužyti. Kad ir ką man kalbėtų apie nesėkmingą Liubšio darbą Sūduvoje, aš vis tiek nesuvokiu, kaip galima tikėtis pagerint komandos išvaizdą vidury sezono išmetant tokio lygio trenerį? Net nepabandžius, pavyzdžiui, radikaliau pakoreguoti sudėties? Juk ne šiaip sau chebra forumuose svarsto ne apie tai, kokio trenerio dabar Sūduvai reikėtų, o apie tai, kokie treneriai šiuo metu neturi darbo. Tad jei ir bus imamas naujas treneris iš šalies, akivaizdu, jog tai bus tas, kuris sutiks kišti galvą į šitą kilpą. Vadinasi, sprendimas atleisti Liubšį yra padarytas „ant karštųjų“, nė negalvojant apie padarinius. Tai yra „atpirkimo ožio“ atleidimas – kai negali pats savęs atleisti, belieka susirasti tą, ant kurio galėtų būti išlietas visas nepasitenkinimas ir rūstybė.

Ir dar. Jūs man pasakykit, aš čia susapnavau ar iš tikro kažkur skaičiau, kad Sūduva planuoja ir vėl kinų į komandą užsivežt?